 |
Motinystė. Pexels.com nuotrauka |
Esminis klausimas
Moteris, apdovanota motinystės malone, turėtų pagalvoti, kokiu būdu jai gražiausiai išpildyti šio kilnaus pašaukimo uždavinius, kokie tikslai turėtų tapti prioritetu, kaip teisingai susidėlioti juos hierarchiškai. Natūraliai taip turėtų nutikti kiekvienai neabejingai savo pašaukimui motinai. Per besibeldžiantį troškimą būti geriausia mama savo vaikui ateina laikas susidėlioti, kas yra svarbu, kas mažiau svarbu, ko reikia ir ko nereikia atsisakyti, kad būtum laiminga ir palaiminta motina pagal Dievo planą.
Turbūt esminis ir labiausiai diskutuotinas klausimas šių laikų mamai yra laviravimas tarp šeimos ir darbo reikalų. Kyla klausimas, ar išvis to laviravimo reikia, kur turėtų būti motinos vieta – namuose ar darbe? Ir iš tiesų, jaunos mamos, sulaukia daug spaudimo iš aplinkinių, neretai ir artimųjų, tiek skatinimo eiti dirbti, paliekant vaikus auklių ar darželio auklėtojų priežiūrai, tiek priekaištų dėl karjeros sekimo, užmirštant šeimos reikalus. Motinos, ypač jaunos motinos, patirdamos tokį spaudimą, veikia pagal visuomenės ar jų tarpe esančių žmonių nuomones, neklausydamos širdies balso. Mūsų širdis ir protas sako, kad turėtų būti atsakymai, kurie padėtų nurimti ir veikti taip, kaip priklauso motinai. Pabandykime leistis į šių apmąstymų kelionę bei patirti atradimo džiaugsmą.
Atradimai
Pirmiausia, kaip didelę gairę tolimesniems apmąstymams, verta pacituoti, labiau tinka žodis „perrašyti“ šia tema tekstą, kurio autoriai kiekvienam katalikui turėtų būti autoritetingi. Iš Kenijos vyskupų pastoracinio laiško (1979 m.): „Dabartinėje mūsų visuomenėje dažnai laikoma norma, kad abu tėvai - tėvas ir motina - eina į darbą. Tokią nuostatą reikia rūpestingai persvarstyti. Privalu suprasti, kad svarbiausias darbas, kurį moteris turi atlikti, yra deramai auginti ir auklėti savo vaikus. Moteris, kuri yra atsidavusi savo namams ir šeimai, iš tikrųjų dirba labai realia prasme ir labai realiai prisideda prie šalies raidos. Tenebūna manoma, kad tautos kūrimas vyksta tik už namų ribų. Moteris, savo laiką ir gabumus skirianti savo namams ir šeimai, nenuskriaudžia savo šeimos tuo, kad neuždirba pinigų. Priešingai, jos indėlis į savo vaikus toks didelis, kokio jokie pinigai negali suteikti. Kai abu tėvai dirba ne namuose, vaikai dažnai paliekami kitų vaikų globai. Tai dvigubas neteisingumas: neteisinga dėl tų, kuriems tenka pareiga globoti, ir tų, kurie turi būti jų globojami. Net jei vaikų globa patikima kompetentingiems asmenims, jie nėra tėvų pakaitalas. Mąstymas turi būti nukreiptas į tai, kaip šeimų tėvams suteikti tokius atlyginimus, kad jie galėtų išlaikyti šeimą ir motinoms nereikėtų dirbti dėl pinigų.“
Taigi, atsiranda naujas (o gal senas, tik pamirštas?) požiūris, kokie turėtų būti pagrindiniai motinos uždaviniai. Ieškome toliau argumentų, kurie sustiprins šias gerąsias nuostatas aukotis šeimos labui daugiau dvasine nei materialine prasme.
„Darbe ir viešajame sektoriuje moteriškumo indėlis yra reikšmingas, o šeimoje šis indėlis išlieka nepamainomas. Šeima mums, krikščionims, yra ne tik privati vieta, tai – ta „namudinė Bažnyčia“, kurios sveikata ir klestėjimas yra pačios Bažnyčios ir visuomenės sveikatos ir klestėjimo sąlyga. Pagalvokime apie Dievo Motiną: Bažnyčioje Dievo Motina sukuria kažką, ko negali sukurti kunigai, vyskupai ir popiežiai. Tai ji – tikrasis moteriškumas. Pagalvokime apie Dievo Motiną šeimose. Apie tai, koks yra Dievo Motinos vaidmuo šeimoje. Tad moters buvimas namuose – kaip niekada būtinas tam, kad ateities kartoms perteiktų tvirtus moralinius pagrindus ir tikėjimą.“ (Iš popiežiaus Pranciškaus knygos „Šio gyvenimo laimė. Įtraukianti meditacija apie egzistenciją Žemėje.“ (2018 m.) Kalba, 2013 m. spalio 12 d., Moteriškumo indėlis šeimoje, visuomenėje, Bažnyčioje).
Remiantis pastarąja citata, lengva susidėlioti prioritetus: pirmutinis motinos uždavinys – vaikų auklėjimas. Jokia auklė, jokia giminaitė, jokia darželio mokytoja nepakeis vaikui motinos. Nepaisant to, jog darbe moters vaidmuo gali būti reikšmingas, tai yra antraeilis dalykas. Visuomet pirmu numeriu eis motinystės uždavinių išpildymas šeimoje. Kalbant apie materialinių poreikių patenkinimą, į pagalbą teateina vyras. Valstybė turėtų pasirūpinti šeimomis, netekusiomis pagrindinio maitintojo, atsižvelgdama į motinos svarbą vaikų auklėjime, buvimą namuose, jog moterys kuo mažiau patirtų streso, nesijaustų pasidalijusios ir negalinčios pilnai išpildyti savo pašaukimo. Reiktų jautriai ir atidžiai pagalvoti apie pagalbą šeimoms, kurios dėl pačių įvairiausių priežasčių ir pačių įvairiausių gyvenimo scenarijų negali net svarstyti apie tokį pasirinkimą – motinoms likti namuose.
Po truputį prieiname prie išvados, visiškai netikėtos šiuolaikinei moteriai, jog uždirbti pinigus nėra jų pašaukimas ir jų tikslas. Moteris gimdo, augina ir auklėja vaikus. Ir kalbant apie šeimos pajamas, moteris neturi lygiuotis su vyru, šeimos išlaikymas ne jos uždavinys, kaip kad ir vyrui ne jo uždavinys gimdyti vaikus. Tad reikėtų performuoti jau seniai įsišaknijusią visuomenėje neteisingą nuomonę, jog moteris vienodai kaip ir vyras turi įnešti pajamas į šeimos biudžetą. Kaip teigė šv. Jonas Paulius II Bažnyčios dokumente paskirtame moterims Mulieris dignitatem, kad vyras visiškai suvoktų, jog būdamas bendroje tėvystėje jis yra skolingas moteriai ypatingą skolą. Jokia moterų ir vyrų „lygių teisių“ programa negalioja, jei joje visiškai į tai neatsižvelgiama.
Įkvėpimai
Kokia kilni ir nuostabi motinos misija, jau prasidedanti jos įsčiose šventa paslaptimi. “Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.“ (Jn 15, 16) Tai Dievas yra gyvybės Viešpats, o tos, kurios gauna nešioti šią brangią dovaną po savo širdimi, tampa išrinktosiomis. Taip pat sulig šiuo didžiuliu patikėjimu, Dievas motinoms paskiria misiją - pagimdyti, auginti ir auklėti nepakartojamą nuostabų savo kūrinį, kuris yra panašus į Jį patį, pagal Jo paveikslą sukurtas. Laukimo laikas tai proga ne tik svajoti, ruošti savo kūdikiui kraitelį, bet ir melstis už jį, už jo gyvenimą, pašaukimą, už tai, kad jis mylėtų Dievą ir noriai eitų Jo keliu. Gimdymas – tai vaikelio atėjimas pas mus, tai pirmas jaudinantis susitikimas. Skausmus, patiriamus gimdant, labai greit pakeičia palaima ir euforiškas džiaugsmas. Vaiko auginimas reikalauja atsidavimo, žinių, dėmesingumo, kantrybės ir, svarbiausia, meilės. Jam augant, mamos vis daugiau įgauna patirties, auga ir jų supratimas, žinių bagažas, kuris dažnai yra perimamas iš savo tėvų, ir taip iš kartos į kartą. Ateina metas kai tėvai tampa savo vaikams mokytojais, vedliais, kurie siekia patarti, vesti geru keliu, būna susirūpinę vaikų pasirinkimais ir stengiasi juos apsaugoti arba padėti. Motinos geriau nei bet kas kitas pažįsta savo vaikus, todėl tai yra jų pareiga ir atsakomybė. Juk ši auklėjimo misija apima ne tik vaiko, bet ir visuomenės gerovę, juk augantis žmogutis užims savo vietą pasaulyje ir turės savo pareigas, nuo jo priimamų sprendimų priklausys daugelio ateitis. Vaiko auklėjimas – kilni ir labai didelė motinų atsakomybė, reikalaujanti atsidavimo, ir nėra žmogaus, kuris deramai čia jas galėtų pakeisti.
Išvados
Atsakant į klausimą apie motinystę – šeima ir/ar darbas?, – atėjo metas į šį nuostabų pašaukimą žvelgti mažiau materialiai, daugiau dvasiškai: motinos turėtų pačios prisiimti atsakomybę už vaikų auklėjimą, ugdymą, dvasinius dalykus, kad tai taptų svarbiausiu jų darbu, svarbesniu nei darbas už namų ribų. Na, o šeimų maitintojai – vyrai, įstatymų leidėjai tesiekia sudaryti tam palankias sąlygas, kad motinoms nereikėtų dirbti dėl pinigų.
Faustina Trueway,
2021-10-06
