Rodomi pranešimai su žymėmis Apmąstymai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Apmąstymai. Rodyti visus pranešimus

Ar šeima atsakinga už tikėjimo perdavimą vaikams?

Šeima - namų Bažnyčia.                                                  Canva.com
<...> Tikrai krikščioniškų šeimų nėra dauguma, nes neretai tėvai patys religiją vertina kaip individualų ar jausminį išgyvenimą ir siekia modernių dalykų. Kaip parodyti tikrąsias, amžinąsias vertybes? <...>
<...> Šeimos kultūra - tai tikėjimas ir konkretūs tikėjimo ženklai, tai malda ir liudijimas, tai atsiprašymas ir atleidimas. <...>
<...> Kad krikščionys yra giminės per tikėjimą - tuo tikriausiai neabejojame. Tenka susimąstyti, kai iškyla klausimas, ar šeima atsakinga už tikėjimo perdavimą vaikams? Ar galima to reikalauti, jei tėvams gresia  kalčių kompleksas, kai vaikai nueina savais - netikėjimo - keliais? Ar Šventoji Šeima yra tik drovumo pavyzdys, ar gyvenimiška jėga? Ar Bažnyčia ir parapija pakankamai aktyvios, ieškančios naujų formų ir būdų evangelizacijai?
Politikams patinka neutralumas. Šeima turi jausti savo pilietinę vertę. Ji turi ne tik vertę, bet ir teises, - ir tai svarbu visuomenei, ne vien šeimai. Šeimoje bręsta žmogaus kokybė. (Tai drąsinančios mintys, ir vėl klausimai.) Kiek turime įtakos valstybinėms institucijoms, kad būtų pastojamas kelias nuodėmei, o gyvuotų dorovė? Ar turime kvalifikuotų krikščionių žurnalistų, menininkų?
Šeimai reikia ir kontempliatyvios krikščionybės. Be susitikimo su Kristumi asmeniškai nebus gyvos krikščioniškos šeimos, gyvybės šaltinio, džiaugsmo.
Vėl susimąstome. Abejojame, atrodo, dvasine šeimos jėga, o uždaviniai išlieka. Žmogiškumas... <...>
<...> Liudijimo katechezė yra veiksmingesnė negu mokymo katechezė, nes religinis formavimas vyksta dideliuose ir mažuose kasdienybės įvykiuose.
Bažnyčia, suvokdama laikmečio iššūkius, savo misionierišką veiklą turi atnaujinti, rasti naujos energijos, naujų būdų padėti šeimai, kad ji taptų namų Bažnyčia, iš kurios spinduliuoja Evangelija. <...>

Iš ses. Danės Šlapkauskaitės straipsnio  Šeimų katechezė Europoje,
apibendrinant patirtį 1999 m. balandžio mėn. 12-15 d. kongrese Romoje,
kuriame Italijos Vyskupų Konferencija buvo sukvietusi Europos šalių atstovus
aptarti šeimų katechezės problemas, kurios aktualios ir šiomis dienomis.
Publikuota žurnale "Sandora", 1999 liepa - rugpjūtis.

Iš šv. Faustinos Dienoraščio: Paskutinės vakarienės kambaryje

Paskutinės vakarienės kambarys.
Pixabay.com nuotrauka

+ Šventoji valanda. Ketvirtadienis. Per tą maldos valandą Jėzus leido man užeiti į Paskutinės vakarienės kambarį ir dalyvavau tame, kas ten vyko. Tačiau labiausiai mane sujaudino akimirka, kai Jėzus prieš konsekraciją pakėlė (127) akis į dangų ir pradėjo paslaptingą pokalbį su savo Tėvu. Tą akimirką tinkamai pažinsime tik amžinybėje. Jo akys buvo kaip dvi liepsnos, veidas švytintis, baltas kaip sniegas, visa laikysena didinga, Jo siela išsiilgusi; konsekracijos akimirką pasotinta meilė ilsėjosi – auka atlikta iki pat galo. Dabar įvyks tik išorinė mirties ceremonija, išorinis susinaikinimas – esmė yra Vakarienės kambaryje. Visą gyvenimą taip giliai nepažinau šio slėpinio kaip per šią adoracijos valandą. O, kaip karštai trokštu, kad visas pasaulis pažintų tą neišmatuojamą slėpinį.

Ištrauka iš: „Dienoraštis: Dievo gailestingumas mano sieloje“,
Šv. ses. Faustina M. Kowalska

Kaip būti geru krikščioniu: 10-ies punktų šv. tėvo Pijaus patarimas

Padre Pio, cirka 1960
Av Elia Stelluto/𝒲.
Lisens: Falt i det fri (Public domain)

Tėvas Pijus tiems, kuriuos reguliariai dvasiškai palydėdavo, duodavo šį 10-ies punktų patarimą:
  1. Pasitikėk Kristumi kaip savo dvasiniu Vadovu.
  2. Žinok, kad įstatymas įrašytas tavo širdyje.
  3. Atsimink, kad geri darbai ateina tik per Kristų.
  4. Pripažink, kad velnias yra.
  5. Visada melskis į Dievą sakydamas: „Tebūnie Tavo valia.“
  6. Mylėk Kryžių.
  7. Kiekvieną veiksmą aukok Dievui.
  8. Niekada nesijaudink.
  9. Siek dangiškojo apdovanojimo.
  10. Džiūgauk Viešpatyje.
Kathleen Stauffer,
„Padre Pio. AN INTIMATE PORTRAIT OF A SAINT THROUGH THE EYES OF HIS FRIENDS“,
Kristuje.lt vertimas [2023 02 02]

Pagal šv. Gertrūdos raštus: pirmasis Jėzaus širdies garbinimo vaisius – pats Jėzus veikia mus ir per mus

Jėzaus Širdis.
Pexels.com nuotrauka
 
Kartą Išganytojas laikė savo Širdį rankoje ir siūlė ją Gertrūdai tardamas: „Mano meilės kupina Širdis yra tas instrumentas, kurio garsai džiugina Švenčiausiąją Trejybę. Ją atiduodu tau. Jis kaip klusnus tarnas atliks visa, ko tu nepajėgsi. Naudokis mano Širdimi, ir tavo darbai džiugins Dievo akis ir širdį.“
Gertrūda to padaryti nedrįso. Tada Išganytojas, norėdamas ją pamokyti nuolankaus savęs pažinimo, pasakė šį palyginimą: „Vienas žmogus turi giedoti kilniai publikai, tačiau jis yra užkimęs, balsas rėžia ausį. Tarkime, tu esi šalia jo ir turi gražų balsą. Tu gali padovanoti jam savo balsą arba giedoti vietoj jo. Tu nori tai padaryti, ir jis žino šį tavo norą. Argi nesupyktum ant jo, jei jis atsisakytų priimti tavo balsą, tavo pasiūlymą?
Pažįstu tavo skurdą. Mano širdis mielai nori tau padėti. Ji džiaugtųsi tuo. Vieno tik reikalauju – kad tu žodžiu ar ženklu pareikštumei savo norą.“
Kaip žmogaus širdis teikia kūnui gyvybės syvų ir papildo prarastas jėgas naujomis, taip veikia ir Dieviškoji Širdis mistiniame Kūne – Bažnyčioje. Tik ji viena gali duoti mūsų sielai gyvybę ir padengti mūsų sielos nuostolius.
Jėzaus širdis mūsų darbus gaivina, pašventina, sudievina. Žmogaus kūno poelgiai yra protingi ne dėl to, kad jo liežuvis ar akys būtų protingi, bet dėl to, kad yra valdomi protingos sielos. Panašiai ir žmogaus veiksmai ir darbai tampa dieviški, jei yra valdomi Dieviškosios Širdies, kaip savo gyvybės versmės. Tad krikščioniui svarbiausia visiškai susivienyti su Dieviškąja Širdimi. Jei šis susivienijimas bus nuolatinis, greitai tapsime daug tobulesni, kaip tai Išganytojas apreiškė Gertrūdai. Kartą, ką tik po šv. Komunijos, Gertrūdai atrodė, kad jos širdis visiškai panardinta Jėzaus širdyje ir sudaro su ja vieną širdį. Tada Išganytojas jai tarė: „Aš noriu, kad žmogaus širdis būtų taip susivienijusi su manąja savo troškimais, kad norėtų tik to, ko nori mano Širdis. Visais veiksmais žmogus turi vienytis su mano Širdimi. Pavyzdžiui, norėdamas valgyti ar miegoti, tartų: „Viešpatie, vienijuosi su Tavo meile, kuria man šį atsigaivinimą teiki. Noriu juo pasinaudoti Tavo garbei ir reikiamai sustiprinti savo kūną.““
Panašiai ir žmogus turi kalbėti, prieš pradėdamas kokį nors darbą:
„Viešpatie, vienijuosi su Tavo meile, su kuria Tu pats dirbai ir vis be paliovos veiki mano sielą. Vienijuosi su ta meile, su kuria man tą darbą skiri atlikti, imuosi jo Tavo garbei ir išganymui. Kadangi Tu pasakei: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti,“ tai meldžiu, padaryk šį mano veiksmą tobulą. Suvienyk jį su savo veiksmais, panašiai kaip vandens lašas, įkritęs į upę, susilieja su jos vandeniu ir tampa viena srove.“
„Pagaliau noriu, kad žmogaus širdis būtų viena su manąja ir laimėje, ir nelaimėje. Panašiai kaip varis ugnyje susilieja su auksu ir sudaro vieną metalą. Taip ir žmogaus širdis taps viena su mano Širdimi. Tai yra didžiausia tobulybė šiame gyvenime.“ (III, 27)
Pritaikykime šį mokymą kiekvienam savo gyvenimo veiksmui. Pirmiausia, siekime savo maldas su Jėzaus Širdies maldomis.

Ištrauka iš: „Meilė, ramybė ir džiaugsmas Jėzaus Širdyje
(iš šv. Gertrūdos raštų sudarė t. Andreas Prevot). 
Iš vokiečių kalbos vertė Vynmedžio Šakelė - Motina Augustina Ona Galdikaitė.
Kaunas: Naujasis amžius, 2005. 

Šv. ses. Faustinos laiškas ses. Liudwinai Gadzinai

Asociatyvi nuotrauka.                                                      Pexels.com

Krokuva, [1935 m.] gruodžio 19 d.

✝️ JMJ

Brangiausioji seserie Liudwina.

Nuoširdžiai linkiu visų dieviškųjų Kūdikėlio Jėzaus malonių. Tegu Tavo meilės pilna širdelė būna patogi prakartėlė Jėzui, kad pasiaukojama Tavo meilė Jėzui niekada neišsektų.
Mažąjį Kūdikėlį prašysiu malonių Tau, Sesutėle, kad pasiektum tobulumą ir šventumą.
Esu ligoninėje. Jaučiuosi tai geriau, tai vėl blogiau, tačiau tegul būna pašlovintas Dievas. Savo kentėjimus jungiu su Jėzaus kentėjimais ir prašau gailestingumo pasauliui, ypač Rusijai ir vargšei Ispanijai. Mes džiaugiamės šv. Kalėdomis, o jie gal tuo metu yra kankinami ir sodinami į kalėjimus.
O koks skausmas perveria širdį matant, kad Rusijoje Švenčiausiasis Sakramentas jau tik kur ne kur išlikęs. Koks tai skausmas mums, mylintiems Dievą. Bet ir esame įpareigoti melstis už tą paklydusį kaimyną. Juk Rusija taip arti mūsų. Mums nereikia plaukti per jūras, nes čia turime didelius laukus darbui, paprasčiausiai galime daryti tai malda, nes veikti ne visada įmanoma, o melstis – visada.


Susivienijusi Jėzaus Širdyje.

Sesuo Faustina

Linkėjimai mūsų Seserims.

Dievo įrankiai

Asociatyvi nuotrauka.                                                       Pexels.com
Aš neniekinu didžių minčių, kurios teikia sielai peno ir artina prie Dievo, bet jau seniai supratau, kad nereikia jomis remtis ir grįsti tobulėjimo daugybe patirtų "nušvitimų". Net ir gražiausios mintys be darbų yra niekis; tiesa, kad kiti gali iš jų pasisemti naudos, jeigu nusižemina ir gerajam Dievui padėkoja už tai, kad jiems leidžiama dalyvauti puotoje tos sielos, kurią Jis teikėsi praturtinti savo malonėmis, bet jeigu ta siela gėrisi vien savo gražiomis mintimis ir meldžiasi kaip fariziejus, ji tampa panaši į žmogų, mirštantį iš bado prie gausiai apkrauto stalo, kai visi svečiai gardžiuojasi turtingomis vaišėmis ir kartais pavydžiai pažvelgia į šių turtų šeimininką... Ak! Nėra didesnio turto už gerąjį Dievą, kuris vienintelis pažįsta širdžių gelmes... Kokios menkos yra kūrinių mintys!.. Kai jie pamato šiek tiek spindulingesnę sielą, tučtuojau nusprendžia, kad Jėzus juos myli mažiau negu aną sielą ir kad jie nėra pašaukti tokio pat tobulumo siekti. Nuo kada Viešpats nebeturi teisės pasinaudoti bet kuriuo savo kūriniu, kad suteiktų mylimoms sieloms reikalingo peno? Faraono laikais Viešpats dar turėjo šią teisę, nes Šventajame Rašte Jis sako monarchui: "...aš leidau tau gyventi, kad parodyčiau tau SAVO GALYBĘ, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę". Nuo to laiko, kai Aukščiausiasis ištarė tuos žodžius, vienas amžius keitė kitą, bet Jo elgesys nepakito, Jis visada pasinaudodavo savo kūriniais kaip įrankiais tobulinti sieloms.
Jei dailininko nutapytas paveikslas galėtų mąstyti ir kalbėti, tikriausiai nesiskųstų, kad jį nuolatos keičia ir retušuoja teptukas, ir juo labiau nepavydėtų šiam įrankiui dalios, nes žinotų, kad už suteiktą grožį turi būti dėkingas ne teptukui, bet jį vedžiojančiam dailininkui. O teptukas savo ruožtu negali girtis pats sukūręs šedevrą, jis žino, kad menininkai nesivaržo, jie lengvai, it žaisdami nugali sunkumus ir kartais mėgsta pasirinkti trapius ir netobulus įrankius...
Mano mylimoji Motin, aš esu mažas teptukas, kurį Jėzus pasirinko tapyti savo paveikslui tose sielose, kurias jūs man patikėjote. Dailininkui negana vieno teptuko, jam reikia mažiausiai dviejų; pirmuoju, naudojamu dažniausiai, tapomos pagrindinės spalvos, per trumpą laiką nuspalvinamas visas drobės paviršių, o kitu, mažesniu, tapomos detalės!

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė,
iš motinai Marijai de Gonzagai dedikuoto sąsiuvinio,
parašyto 1897 m. birželio mėn.

Pašaukimas motinystei. Šeima ir/ar darbas?

Motinystė.                    Pexels.com nuotrauka

Esminis klausimas

Moteris, apdovanota motinystės malone, turėtų pagalvoti, kokiu būdu jai gražiausiai išpildyti šio kilnaus pašaukimo uždavinius, kokie tikslai turėtų tapti prioritetu, kaip teisingai susidėlioti juos hierarchiškai. Natūraliai taip turėtų nutikti kiekvienai neabejingai savo pašaukimui motinai. Per besibeldžiantį troškimą būti geriausia mama savo vaikui ateina laikas susidėlioti, kas yra svarbu, kas mažiau svarbu, ko reikia ir ko nereikia atsisakyti, kad būtum laiminga ir palaiminta motina pagal Dievo planą. 

Turbūt esminis ir labiausiai diskutuotinas klausimas šių laikų mamai yra laviravimas tarp šeimos ir darbo reikalų. Kyla klausimas, ar išvis to laviravimo reikia, kur turėtų būti motinos vieta – namuose ar darbe? Ir iš tiesų, jaunos mamos, sulaukia daug spaudimo iš aplinkinių, neretai ir artimųjų, tiek skatinimo eiti dirbti, paliekant vaikus auklių ar darželio auklėtojų priežiūrai, tiek priekaištų dėl karjeros sekimo, užmirštant šeimos reikalus. Motinos, ypač jaunos motinos, patirdamos tokį spaudimą, veikia pagal visuomenės ar jų tarpe esančių žmonių nuomones, neklausydamos širdies balso. Mūsų širdis ir protas sako, kad turėtų būti atsakymai, kurie padėtų nurimti ir veikti taip, kaip priklauso motinai. Pabandykime leistis į šių apmąstymų kelionę bei patirti atradimo džiaugsmą.


Atradimai

Pirmiausia, kaip didelę gairę tolimesniems apmąstymams, verta pacituoti, labiau tinka žodis „perrašyti“ šia tema tekstą, kurio autoriai kiekvienam katalikui turėtų būti autoritetingi. Iš Kenijos vyskupų pastoracinio laiško (1979 m.): „Dabartinėje mūsų visuomenėje dažnai laikoma norma, kad abu tėvai - tėvas ir motina - eina į darbą. Tokią nuostatą reikia rūpestingai persvarstyti. Privalu suprasti, kad svarbiausias darbas, kurį moteris turi atlikti, yra deramai auginti ir auklėti savo vaikus. Moteris, kuri yra atsidavusi savo namams ir šeimai, iš tikrųjų dirba labai realia prasme ir labai realiai prisideda prie šalies raidos. Tenebūna manoma, kad tautos kūrimas vyksta tik už namų ribų. Moteris, savo laiką ir gabumus skirianti savo namams ir šeimai, nenuskriaudžia savo šeimos tuo, kad neuždirba pinigų. Priešingai, jos indėlis į savo vaikus toks didelis, kokio jokie pinigai negali suteikti. Kai abu tėvai dirba ne namuose, vaikai dažnai paliekami kitų vaikų globai. Tai dvigubas neteisingumas: neteisinga dėl tų, kuriems tenka pareiga globoti, ir tų, kurie turi būti jų globojami. Net jei vaikų globa patikima kompetentingiems asmenims, jie nėra tėvų pakaitalas. Mąstymas turi būti nukreiptas į tai, kaip šeimų tėvams suteikti tokius atlyginimus, kad jie galėtų išlaikyti šeimą ir motinoms nereikėtų dirbti dėl pinigų.

Taigi, atsiranda naujas (o gal senas, tik pamirštas?) požiūris, kokie turėtų būti pagrindiniai motinos uždaviniai. Ieškome toliau argumentų, kurie sustiprins šias gerąsias nuostatas aukotis šeimos labui daugiau dvasine nei materialine prasme.

„Darbe ir viešajame sektoriuje moteriškumo indėlis yra reikšmingas, o šeimoje šis indėlis išlieka nepamainomas. Šeima mums, krikščionims, yra ne tik privati vieta, tai – ta „namudinė Bažnyčia“, kurios sveikata ir klestėjimas yra pačios Bažnyčios ir visuomenės sveikatos ir klestėjimo sąlyga. Pagalvokime apie Dievo Motiną: Bažnyčioje Dievo Motina sukuria kažką, ko negali sukurti kunigai, vyskupai ir popiežiai. Tai ji – tikrasis moteriškumas. Pagalvokime apie Dievo Motiną šeimose. Apie tai, koks yra Dievo Motinos vaidmuo šeimoje. Tad moters buvimas namuose – kaip niekada būtinas tam, kad ateities kartoms perteiktų tvirtus moralinius pagrindus ir tikėjimą.“ (Iš popiežiaus Pranciškaus knygos „Šio gyvenimo laimė. Įtraukianti meditacija apie egzistenciją Žemėje.“ (2018 m.) Kalba, 2013 m. spalio 12 d., Moteriškumo indėlis šeimoje, visuomenėje, Bažnyčioje).

Remiantis pastarąja citata, lengva susidėlioti prioritetus: pirmutinis motinos uždavinys – vaikų auklėjimas. Jokia auklė, jokia giminaitė, jokia darželio mokytoja nepakeis vaikui motinos. Nepaisant to, jog darbe moters vaidmuo gali būti reikšmingas, tai yra antraeilis dalykas. Visuomet pirmu numeriu eis motinystės uždavinių išpildymas šeimoje. Kalbant apie materialinių poreikių patenkinimą, į pagalbą teateina vyras. Valstybė turėtų pasirūpinti šeimomis, netekusiomis pagrindinio maitintojo, atsižvelgdama į motinos svarbą vaikų auklėjime, buvimą namuose, jog moterys kuo mažiau patirtų streso, nesijaustų pasidalijusios ir negalinčios pilnai išpildyti savo pašaukimo. Reiktų jautriai ir atidžiai pagalvoti apie pagalbą šeimoms, kurios dėl pačių įvairiausių priežasčių ir pačių įvairiausių gyvenimo scenarijų negali net svarstyti apie tokį pasirinkimą – motinoms likti namuose.

Po truputį prieiname prie išvados, visiškai netikėtos šiuolaikinei moteriai, jog uždirbti pinigus nėra jų pašaukimas ir jų tikslas. Moteris gimdo, augina ir auklėja vaikus. Ir kalbant apie šeimos pajamas, moteris neturi lygiuotis su vyru, šeimos išlaikymas ne jos uždavinys, kaip kad ir vyrui ne jo uždavinys gimdyti vaikus. Tad reikėtų performuoti jau seniai įsišaknijusią visuomenėje neteisingą nuomonę, jog moteris vienodai kaip ir vyras turi įnešti pajamas į šeimos biudžetą. Kaip teigė šv. Jonas Paulius II Bažnyčios dokumente paskirtame moterims Mulieris dignitatem, kad vyras visiškai suvoktų, jog būdamas bendroje tėvystėje jis yra skolingas moteriai ypatingą skolą. Jokia moterų ir vyrų „lygių teisių“ programa negalioja, jei joje visiškai į tai neatsižvelgiama.


Įkvėpimai

Kokia kilni ir nuostabi motinos misija, jau prasidedanti jos įsčiose šventa paslaptimi. Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų. (Jn 15, 16) Tai Dievas yra gyvybės Viešpats, o tos, kurios gauna nešioti šią brangią dovaną po savo širdimi, tampa išrinktosiomis. Taip pat sulig šiuo didžiuliu patikėjimu, Dievas motinoms paskiria misiją - pagimdyti, auginti ir auklėti nepakartojamą nuostabų savo kūrinį, kuris yra panašus į Jį patį, pagal Jo paveikslą sukurtas. Laukimo laikas tai proga ne tik svajoti, ruošti savo kūdikiui kraitelį, bet ir melstis už jį, už jo gyvenimą, pašaukimą, už tai, kad jis mylėtų Dievą ir noriai eitų Jo keliu. Gimdymas – tai vaikelio atėjimas pas mus, tai pirmas jaudinantis susitikimas. Skausmus, patiriamus gimdant, labai greit pakeičia palaima ir euforiškas džiaugsmas. Vaiko auginimas reikalauja atsidavimo, žinių, dėmesingumo, kantrybės ir, svarbiausia, meilės. Jam augant, mamos vis daugiau įgauna patirties, auga ir jų supratimas, žinių bagažas, kuris dažnai yra perimamas iš savo tėvų, ir taip iš kartos į kartą. Ateina metas kai tėvai tampa savo vaikams mokytojais, vedliais, kurie siekia patarti, vesti geru keliu, būna susirūpinę vaikų pasirinkimais ir stengiasi juos apsaugoti arba padėti. Motinos geriau nei bet kas kitas pažįsta savo vaikus, todėl tai yra jų pareiga ir atsakomybė. Juk ši auklėjimo misija apima ne tik vaiko, bet ir visuomenės gerovę, juk augantis žmogutis užims savo vietą pasaulyje ir turės savo pareigas, nuo jo priimamų sprendimų priklausys daugelio ateitis. Vaiko auklėjimas – kilni ir labai didelė motinų atsakomybė, reikalaujanti atsidavimo, ir nėra žmogaus, kuris deramai čia jas galėtų pakeisti.


Išvados

Atsakant į klausimą apie motinystę – šeima ir/ar darbas?, – atėjo metas į šį nuostabų pašaukimą žvelgti mažiau materialiai, daugiau dvasiškai: motinos turėtų pačios prisiimti atsakomybę už vaikų auklėjimą, ugdymą, dvasinius dalykus, kad tai taptų svarbiausiu jų darbu, svarbesniu nei darbas už namų ribų. Na, o šeimų maitintojai – vyrai, įstatymų leidėjai tesiekia sudaryti tam palankias sąlygas, kad motinoms nereikėtų dirbti dėl pinigų.


Faustina Trueway,

2021-10-06