Pagal šv. Gertrūdos raštus: pirmasis Jėzaus širdies garbinimo vaisius – pats Jėzus veikia mus ir per mus

Jėzaus Širdis.
Pexels.com nuotrauka
 
Kartą Išganytojas laikė savo Širdį rankoje ir siūlė ją Gertrūdai tardamas: „Mano meilės kupina Širdis yra tas instrumentas, kurio garsai džiugina Švenčiausiąją Trejybę. Ją atiduodu tau. Jis kaip klusnus tarnas atliks visa, ko tu nepajėgsi. Naudokis mano Širdimi, ir tavo darbai džiugins Dievo akis ir širdį.“
Gertrūda to padaryti nedrįso. Tada Išganytojas, norėdamas ją pamokyti nuolankaus savęs pažinimo, pasakė šį palyginimą: „Vienas žmogus turi giedoti kilniai publikai, tačiau jis yra užkimęs, balsas rėžia ausį. Tarkime, tu esi šalia jo ir turi gražų balsą. Tu gali padovanoti jam savo balsą arba giedoti vietoj jo. Tu nori tai padaryti, ir jis žino šį tavo norą. Argi nesupyktum ant jo, jei jis atsisakytų priimti tavo balsą, tavo pasiūlymą?
Pažįstu tavo skurdą. Mano širdis mielai nori tau padėti. Ji džiaugtųsi tuo. Vieno tik reikalauju – kad tu žodžiu ar ženklu pareikštumei savo norą.“
Kaip žmogaus širdis teikia kūnui gyvybės syvų ir papildo prarastas jėgas naujomis, taip veikia ir Dieviškoji Širdis mistiniame Kūne – Bažnyčioje. Tik ji viena gali duoti mūsų sielai gyvybę ir padengti mūsų sielos nuostolius.
Jėzaus širdis mūsų darbus gaivina, pašventina, sudievina. Žmogaus kūno poelgiai yra protingi ne dėl to, kad jo liežuvis ar akys būtų protingi, bet dėl to, kad yra valdomi protingos sielos. Panašiai ir žmogaus veiksmai ir darbai tampa dieviški, jei yra valdomi Dieviškosios Širdies, kaip savo gyvybės versmės. Tad krikščioniui svarbiausia visiškai susivienyti su Dieviškąja Širdimi. Jei šis susivienijimas bus nuolatinis, greitai tapsime daug tobulesni, kaip tai Išganytojas apreiškė Gertrūdai. Kartą, ką tik po šv. Komunijos, Gertrūdai atrodė, kad jos širdis visiškai panardinta Jėzaus širdyje ir sudaro su ja vieną širdį. Tada Išganytojas jai tarė: „Aš noriu, kad žmogaus širdis būtų taip susivienijusi su manąja savo troškimais, kad norėtų tik to, ko nori mano Širdis. Visais veiksmais žmogus turi vienytis su mano Širdimi. Pavyzdžiui, norėdamas valgyti ar miegoti, tartų: „Viešpatie, vienijuosi su Tavo meile, kuria man šį atsigaivinimą teiki. Noriu juo pasinaudoti Tavo garbei ir reikiamai sustiprinti savo kūną.““
Panašiai ir žmogus turi kalbėti, prieš pradėdamas kokį nors darbą:
„Viešpatie, vienijuosi su Tavo meile, su kuria Tu pats dirbai ir vis be paliovos veiki mano sielą. Vienijuosi su ta meile, su kuria man tą darbą skiri atlikti, imuosi jo Tavo garbei ir išganymui. Kadangi Tu pasakei: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti,“ tai meldžiu, padaryk šį mano veiksmą tobulą. Suvienyk jį su savo veiksmais, panašiai kaip vandens lašas, įkritęs į upę, susilieja su jos vandeniu ir tampa viena srove.“
„Pagaliau noriu, kad žmogaus širdis būtų viena su manąja ir laimėje, ir nelaimėje. Panašiai kaip varis ugnyje susilieja su auksu ir sudaro vieną metalą. Taip ir žmogaus širdis taps viena su mano Širdimi. Tai yra didžiausia tobulybė šiame gyvenime.“ (III, 27)
Pritaikykime šį mokymą kiekvienam savo gyvenimo veiksmui. Pirmiausia, siekime savo maldas su Jėzaus Širdies maldomis.

Ištrauka iš: „Meilė, ramybė ir džiaugsmas Jėzaus Širdyje
(iš šv. Gertrūdos raštų sudarė t. Andreas Prevot). 
Iš vokiečių kalbos vertė Vynmedžio Šakelė - Motina Augustina Ona Galdikaitė.
Kaunas: Naujasis amžius, 2005.