 |
| Paskutinės vakarienės kambarys. Pixabay.com nuotrauka |
+ Šventoji valanda. Ketvirtadienis. Per tą maldos valandą Jėzus leido man užeiti į Paskutinės vakarienės kambarį ir dalyvavau tame, kas ten vyko. Tačiau labiausiai mane sujaudino akimirka, kai Jėzus prieš konsekraciją pakėlė (127) akis į dangų ir pradėjo paslaptingą pokalbį su savo Tėvu. Tą akimirką tinkamai pažinsime tik amžinybėje. Jo akys buvo kaip dvi liepsnos, veidas švytintis, baltas kaip sniegas, visa laikysena didinga, Jo siela išsiilgusi; konsekracijos akimirką pasotinta meilė ilsėjosi – auka atlikta iki pat galo. Dabar įvyks tik išorinė mirties ceremonija, išorinis susinaikinimas – esmė yra Vakarienės kambaryje. Visą gyvenimą taip giliai nepažinau šio slėpinio kaip per šią adoracijos valandą. O, kaip karštai trokštu, kad visas pasaulis pažintų tą neišmatuojamą slėpinį.
Ištrauka iš: „Dienoraštis: Dievo gailestingumas mano sieloje“,
Šv. ses. Faustina M. Kowalska
