 |
| Dievo Gailestingumo valanda. Kristuje.lt nuotrauka |
Jėzus nurodė šv. seseriai Faustinai ypatingai gerbti Jo Mirties valandą:
„Kiekvieną kartą, išgirdusi laikrodį mušant trečią valandą, pasinerk į mano gailestingumą, jį šlovindama bei garbindama; šaukis jo visagalybės visam pasauliui, o ypač – vargšams nusidėjėliams, nes tuo metu jis plačiai atvertas visoms sieloms. Pasistenk šią valandą, - ragino Jėzus seserį Faustiną, - jei leis sąlygos, eiti Kryžiaus kelią. Jeigu negali eiti Kryžiaus kelio, tai bent trumpam užeik į koplyčią ir pagarbink gailestingumo kupiną mano Širdį Švenčiausiame Sakramente; jei negali užeiti į koplyčią, nors trumpam panirk į maldą ten, kur esi. Šią valandą, - pažadėjo Jėzus, - gali visko išmelsti sau ir kitiems; šią valandą visam pasauliui atsiveria malonė: gailestingumas nugali teisingumą.“ (Iš šv. Faustinos dienoraščio)
Dievo Gailestingumo vainikėlis
● Pradžioje meldžiamės: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“.
● Ties didesniais karoliukais meldžiame:
„Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“.
● Ties mažesniais karoliukais meldžiame:
„Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“.
● Pabaigoje:
„Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“ (3 kartus).
„O, kokių didelių malonių suteiksiu sieloms, kurios kalbės šį vainikėlį (...) Užrašyk šiuos žodžius, dukra mano, kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą, tegul visas pasaulis pažins neišmatuojamą mano gailestingumą. Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško“ (Dien., 848).
„… daryk ką gali dėl mano gailestingumo šlovės skleidimo, aš papildysiu, ko tau stinga. Pasakyk prisikentėjusiai žmonijai, tegul prisiglaudžia prie gailestingosios mano širdies, o aš juos pripildysiu ramybės. (...) Kai siela pasitikėdama artinasi prie manęs, pripildau ją tokios malonių gausos, kad ši malonė netelpa joje, bet spinduliuoja kitoms sieloms. Sielas, kurios skleidžia mano gailestingumo garbę, saugau visą gyvenimą kaip jautri motina savo kūdikį...“ (Dien., 1074-1075).
