 |
Šv. Mišios. Kraków, Poland. Pexels.com nuotrauka |
Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė, - kalbėjo pirmą kartą ses. Faustinai apsireiškęs Jėzus. Vėliau Jis ne kartą priminė šį savo prašymą.
Viešpats prašo per šią šventę nuoširdžiai ir su gailesčiu atlikti išpažintį bei priimti Švenčiausiąjį Sakramentą, tuomet sielai bus išlietas visas gailestingumo vandenynas.
Kai tu artiniesi prie Šventosios išpažinties, manojo gailestingumo šaltinio, iš mano širdies ištryškęs kraujas ir vanduo išsilieja į tavo sielą ir ją sutaurina. Kiekvieną kartą, kai atlieki išpažintį, didžiai pasitikėdama visiškai pasinerk į mano gailestingumą, kad aš galėčiau užlieti tavo sielą savo malonės apstybe, [...] Pasakyk žmonėms, kad iš šio gailestingumo šaltinio jie semtųsi tik su pasitikėjimo indu. Jeigu jų pasitikėjimas bus didis, mano dosnumui nebus ribų, nes mano malonės versmės užlieja nuolankiąsias sielas, - sakė Jėzus ses. Faustinai. - Kai Šventojoje Komunijoje aš ateinu į žmonių širdis, mano rankos yra kupinos visokiausių malonių, kurias trokštu atiduoti Žmonėms.
Jokia siela nebus nuteisinta tol, - aiškino Jis, - kol pasitikėdama nesikreips į mano gailestingumą. Štai kodėl pirmasis sekmadienis po Velykų turi būti Gailestingumo šventė, o kunigai turi kalbėti žmonėms apie didį ir neapsakomą mano gailestingumą.
Trokštu, - kalbėjo Jėzus, - kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač - vargšams nusidėjėliams. [...] Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Tad aš joms suteikiu paskutinę viltį - savo Gailestingumo šventę. [...] Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visišką savo kalčių ir bausmių atleidimą. [...] Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo Šaltinio, aš išliesiu visą malonių vandenyną. [...] Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs, net jeigu jos nuodėmės būtų kaip purpuras. Mano gailestingumas yra toks didis, kad per visą amžinybę joks protas, nei žmogaus nei angelo, jo nesuvoks.
